Prisiminimai prie naujo policijos pastato pamatų

2021 gegužės 28 dieną vyko naujojo Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato pastato statybų pradžią simbolizuojančios kapsulės įkasimo ceremonija.

Vietinė spauda Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato naujo pastato  kapsulės  ateities kartoms įmūrijimą skambiai įvardijo kaip nesėkmingą statybų pradžią. Nemanau, kad kapsulę  atskraidinusiam dronui  sklandžiai nepataikius nutūpti  ant stalo, galima įvardinti kaip nesėkmę visų statybų laikotarpiui ir dar kai ko prisigalvoti. Tokia jau dabartis….

Tačiau stovint prieš buvusio pastato likučius, kurio kiauri tamsūs  langai lyg kraupios akys žiūri į tave,  darosi graudu. Graudu dėl tų prisiminimų, kurie sieja su šia vieta, teritorija ir Panevėžio rajono policijos kolektyvu, kuris čia įsikūrė po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo. Tik žengianti pirmuosius nepriklausomybės žingsnius, mūsų šalis ir mes,  jos statytojai, buvome jauni. Prisiekę ištikimai tarnauti  Tėvynei,  kūrėme Panevėžio rajono policijos komisariatą. Tuo laikotarpiu rajonui buvo priskirtas pastatas Moigio gatvėje, kita dalis komisariato buvo įsikūrusi  Vasario 16- sios gatvėje buvusiame sovietinio saugumo pastate, dar kita dalis darbavosi Panevėžio rajono savivaldybėje.

Lyg ir atsitiktinai susitikus su Algiu Vaičeliūnu, tuo metu kūrusiam Panevėžio krašto sukarintą apsaugos struktūrą (dabar Lietuvos karininkas, brigados generolas, karybos pedagogas) ir pasiūlius  persikelti į jo vietą – Beržų g-vė 46 – suklusau.  Jis  tuo metu su savo  žmonėmis jau kėlėsi į ištuštėjusį  Pajuostį, kurį paliko sovietinė kariuomenė.  Sprendimas buvo vienareikšmis. Tuo pasiūlymu pasinaudojau ir įdėjau daug pastangų, kad šis pastatas ir didelė prie jo esanti  teritorija atitektų mums. Po dokumentų sutvarkymo sekė dar sunkesnis darbas – jo pritaikymas policijos reikmėms. Pastate buvo kelios didelės mokymo klasės, o kur ginklinė, kabinetai, areštinė ir kt.  ?? Reikia priminti, kad tuo laiku buvo ekonominė blokada, reikėjo statybinių medžiagų, inventoriaus, piniginių resursų. Nežiūrint visų sunkumų  dirbant ir ūkio būdu patiems, įrengėme kabinetus ir viena tarnyba po kitos visi persikėlėme į atnaujintą pastatą, kuris tarnavo bemaž 25 metus. Įdomiausia šios rekonstrukcijos metu buvo areštinės įrengimas. Tai jau atskira istorija.

Į pastato atidarymą atvyko daug garbių svečių, Vidaus reikalų ministras Romasis Vaitiekūnas, VRM pučiamųjų reprezentacinis orkestras. Buvo pavojus, kad nuo orkestro skleidžiamo garso gali pradėti byrėti tinkas. Pastatą pašventino  šviesios atminties kunigas Petras Kavaliauskas,  vėliau tapęs  Lietuvos kariuomenės ordinariato kapelionu majoru, apgynęs mokslų daktaro disertaciją, o 1995 metais kunigui buvo suteiktas teologijos habilituoto daktaro laipsnis. Matomai jo atlikta misija komisariatui suteikė susiklausimo ir tarpusavio supratimo,  išminties ir stiprybės nugalėti iškilusius sunkumus, o jų buvo. Pastate sunkiausia buvo įrengti budinčią dalį, prie kurios turėjo būti dislokuota ginklų saugojimo patalpa. Po keleto mėnesių pasirodė, kad  toje patalpoje, kur laikomi ginklai, jie pradėjo rūdyti.  Juos privalėjome pastoviai valyti ir tepti, nors kai kuriems ir tai nepadėjo. Kitos patalpos  šiai paskirčiai nesuradome, teko ją rekonstruoti. Nebuvo vietos teletaipui, tai toks aparatas, kuris  priimdavo ir išsiųsdavo rašytinius tekstus ir juo naudojosi išskirtinai tik budinčioji dalis. Kriminalistai pergyveno ir buvo nepatenkinti, kad tarp kabinetų labai prasta  garso izoliacija. Čia jau padaryti nieko negalėjome, teko jiems su tuo susitaikyti, ir savo darbinę veiklą perorientuoti. Teritorijoje buvo didelis arkinis pastatas, kurio iš karto negalėjome pritaikyti, tačiau vėliau radome ir jam paskirtį. Jis neišliko.

Kieme esančioje teritorijoje įrengėme mokamą  automobilių saugojimo aikštelę ir ją perdavėme policijos veteranams, kurie užsiėmė nauja veikla. Kieme esančiame nedideliame dviejų aukštų namelyje buvo įrengta vairuotojų mokymo klasė. Vėliau šis pastatas buvo pritaikytas vaikų su mamomis, nukentėjusiųjų nuo smurto, apgyvendinimui. Šių patalpų neišliko. Kieme esančiuose garažuose, kiek jų buvo neprisimenu, tik žinau, kad daug, viename iš jų įrengėme automobilių remonto dirbtuves, surinkome komandą, įrangą ir jose sėkmingai remontavome „Uazikus“, „Žigulius“, „Volgas“, o vėliau ir „Audi“. Dalis šių garažų liko.  Pastato teritoriją papuošėme, apsodindami medeliais. Vidaus patalpose rengdavome meno kūrinių ekspozicijas ir tai buvo maloni naujiena. Nežiūrint iškilusių sunkumų, darbas sekėsi gerai, sėkmingai buvo aiškinami nužudymai, sunkiau sekėsi aiškinti karvių vagystes. Per tą laikotarpį buvo įgyvendinta eilė sėkmingų projektų,  kaip Mokslo šventė rugsėjo -1, Vaikų gynimo Birželio -1-oji, vaikų šventė, teisinių žinių vaikams konkursas – viktorina „Temidė“. Visose seniūnijose buvo įrengtos nuovados su budinčiomis dalimis ir kt.

Tai tokie prisiminimai aplankė dalyvaujant  šiose iškilmėse. Esu giliai įsitikinęs, kad ir nugriovus keletą pastatų, išrovus ne vietoje pasodintus medžius, tos vietos dvasia išlieka, o ji sako, kad kas po rekonstrukcijos  šiame pastate darbuosis, juos lydės sėkmė ir Dievo Palaima kartu su  kunigo P. Kavaliausko malda.   Nepasiduokite abejonėms, tegul jos  tik sustiprina ir sukoncentruoja ateities darbams.

LPVA Panevėžio filialo pirmininkas, pirmasis Panevėžio rajono policijos komisaras Ignas Raila.

Atgal Atidaryta Lietuvos policijos įstatymo 30 metų sukakčiai skirta paroda „TVIRTAI PASIRYŽTA“

Leave Your Comment