Paulius Širvys neturi pabaigos. Jo gyvenimas ir kūryba be pabaigos. Pažįstamas, regis, iki skausmo, bet ir vėl vis iš naujo, kaskart dar kitaip atrandamas. Grynuolis iš lyrikos platybių, turėjęs tikrą Dievo talentą, nepaprastą gilumą, savo ketureiliams įpūtęs gyvybės, užbūręs laikui nepavaldžios, pakylėtos meilės jausmu.  Eilės, užgimusios iš jo neramios širdies, gyveno ir dar ilgai gyvens žmonėse. Iki šiol per visą Lietuvą beržų viršūnėmis liejasi jo eilės, skamba pagal jo poeziją gimę romansai, jo eilėraščius skaito ir kaimo žmogus, ir miestietis, ir ne tik skaito – deklamuoja ir dainuoja atmintinai. Iš pagarbos ir meilės poetui jo tėviškėje Degučiuose jau 15 metų rengiama „Širvynė“ – muzikos, meno ir poezijos šventė. Čia skamba eilės, vyksta spektakliai apie poeto gyvenimą ir kūrybą, dainuojamos dainos, bendraujama, dalijamasi prisiminimais. „Širvynė“ netgi turi sukurtą erdvę, atributiką ir tradicijas. O pagrindinis veikėjas – Paulius Širvys. Ar bereikia poetui geresnio pripažinimo?

Šiandien prisiminkime šį meilės dainių. Džiaukimės ne vien jo kūryba, bet ir veržlumu, taurumu, altruizmu, drąsa, gėrio ilgesiu, o labiausiai – begaline meile gyvenimui ir noru jį priimti. Meile, apie kurią iki šiol niekas jautriau ir paprasčiau negebėjo pasakyti. Pauliaus Širvio poezijoje nėra nė vienos eilutės, kuri nebūtų paremta autentiška vidine patirtimi. Poeto eilėraščiai – kaip išpažintis, kaip dienoraštis, kuriame įrašyti visi stipriausi ir giliausi jo paties jausmai – ilgesys, meilė, vienatvė, karo sukeltas skausmas. Poetas savo eilėraščiais leidžia patirti, ką patyrė jis pats, atrasti savyje slypinčius tiek skausmingus, netgi tragiškus, tiek ir džiugius išgyvenimus. Pasak atsiminimų knygos apie Paulių Širvį „Metai su Pauliumi“ sudarytojo Alfonso Pakėno, poetas pirmiausia eilėraštį nešiodavosi galvoje, širdyje, o tik paskui užrašydavo. Poetas Jonas Strielkūnas, kurį laiką gyvenęs pas Paulių Širvį, atsiminimų knygoje rašė, kad šis „vidurnaktį, paryčiais, atsikeldavo, krebždendavo, šiugždendavo plunksną, popierių, kažką užrašydavo“. „Beveik visi mano eilėraščiai yra vienumos ir nemigo naktų darbas. Poetui savas eilėraštis yra tas pat, kas motinai kūdikis <…> Kiti apie poeziją galvoja kaip apie amatą, kurio galima išmokti, tik reikia panorėti. Jie mano, kad poeto duona labai lengva, tarytum pramoga. Poetas – tai savotiškas vienuolis, kuris kankinasi, pergyvena ir šiame pergyvenime randa savotišką džiaugsmą“, – yra rašęs dainius apie savo kūrybą. 

Paulius Širvys sugebėjo atskleisti pačius žmogiškiausius paprastų žmonių jausmus ir išgyvenimus ne kaip pašalinis stebėtojas, ne kaip mokytojas, o kaip draugas, brolis, kaip aistringai gyvenimą mylintis žmogus. Jo eiles priimame kaip alsavimą – tokios jos natūralios, tikros, nuoširdžios, atviros, melodingos, jausmais peraustos. Stipriausiai Paulius Širvys save išreiškė meilės lyrikoje. Eilėmis jis rašė laiškus savo mylimai Alpunytei (Alfonsai Žegliūnaitei), kuriai ne viską drįsdavo pasakyti susitikęs. Po pirmojo pasimatymo parašė ilgą eiliuotą laišką ir išsiuntė paštu, tačiau laiškas merginos nepasiekė. Jos draugės, kurioms buvo patikėta laišką nunešti, neiškentusios atplėšė, atpažinusios poeto rašyseną, skaitė, verkė, pritaikė melodiją ir tik po kiek laiko Alpunė sužinojo jo turinį iš kaime dainuojamos dainos. Ir Paulius buvo nustebęs, išgirdęs dainuojamą jo meilės prisipažinimą: Nelaimei ar laimei tave pažinau, / Mergaite iš tolimo sodžiaus. / Ką skyrė likimas, tikrai nežinau, / Ką paslėpei tu savo žodžiuos. Poeto meilė savo išrinktajai dėl tam tikro nesusikalbėjimo nesulaukė laimingos pabaigos. Alpunė sukūrė šeimą su kitu, o poetas sužeista širdimi savo jausmus išliejo visiems žinoma daina „Užmirštoji taurė“: Vėjai žvaigždę užpūs, / Žiburėlis užges… / Pasiimkim perpus / Mūsų meilės šukes. / Liks tau šukė skurdi. / O man laikas eiklus / Grauš ir dildys širdy / Sudaužytus stiklus, taip pat eilėraštyje „Topoliai“: Jūs už mane / Jai nusilenkite, / O topoliai žalieji. / Gal ji pajus, / Kad nemylės kiti, / Kaip aš, / Kaip aš mylėjau. / Ir nors širdis / Dabar neplyšta man / Ir aš atleidau skriaudą, / Bet ne visur, / Kur būta, / Grįžtama, / Ir ne visai neskauda.

Paulius Širvys… Drovus ir švelnus, dažnai su gyvenimo naštos prigesintu žvilgsniu, kartais su keiksmais lūpose ir netvirta eisena, bet visada atverdavęs duris nelaimingesniam už save, naktį neturinčiam užuovėjos, net jei pačiam pritrūkdavę kur galvą priglausti. Gyvenimas jį laužė negailestingai. Pirmiausia, karo metų baisumai ir rūsti patirtis, palikusi sąmonėje didžiulę traumą, suluošinusi jautraus žmogaus asmenybę, ne kartą tik per plauką neatėmusi gyvybės. Dar aktyviai nepasireiškęs poetas, fronto linijoje jis jau buvo subrendęs, šilto ir šalto matęs žmogus, drąsus ir ryžtingas, toks ir liko visą savo gyvenimą. Todėl negalima įsivaizduoti Širvio poeto be Širvio žmogaus, be jo nelengvos, bet kartu ir nuostabios biografijos. Kaip ir sunku įsivaizduoti Širvį žmogų be Širvio poeto. Mažai tėra dainių, kurių gyvenimas būtų toks poetiškas kaip Pauliaus Širvio. Tai poetas iš Dievo malonės, gimęs su žvaigžde kaktoje, ir tai buvo jo laimė ir jo prakeiksmas, kaip ir visų didžių poetų. Jį puolė ne tik priešai – išduodavo net draugai. Juk buvo kaltinamas nesuderinamu su „aukštu“ rašytojo vardu elgesiu, ne vienas kolega ir ne kartą žvelgė į jį geriausiu atveju atlaidžiai, o neretai iš aukšto, su tikra ar apsimestine užuojauta ar net paniekinamai. Ir ne vienas draugas peržengė tą ribą, už kurios prasideda išdavystė. Tačiau Paulius Širvys neabejotinai buvo didis poetas, kurio gyvenimas išties nelepino ir kuris pats rinkosi tokį sunkų likimą, kartu išlikdamas šviesia asmenybe ir geros širdies žmogumi. Daug ko netausodamas, jis kaip šventenybę saugojo tai, kas sudarė jo gyvenimo prasmę – kūrybos kibirkštį: Ir mintis po minties veja mintį – / Negaliu, negaliu nedainuot. / Negaliu tos ugnies užgesinti, / Nei pamest, nei kitam atiduot. Nors eilėraščių parašė ne tiek ir daug, tačiau buvo vienas turtingiausių poetų, turėjusių neabejotiną moralinę teisę pasakyti savo garsiajame eilėraštyje „Aš – beržas“, kurį Pauliaus Širvio poezijos tyrinėtojai vadina šios legendos autobiografija, tokius žodžius: „Aš didelius lobius valdau“.

Kur tu, miela? Praverk šią naktį langą, / Surask tą pačią žvaigždę ant dangaus; / Žiūrėsi tu, žiūrėsiu aš padangėn / Blausiom akim užgęstančio žmogaus. <…> Širdis tuksena vis lėčiau, lėčiau… / O tu, miela, surask danguj žvaigždelę, / Kurią šiąnakt užgesdamas mačiau… Niekas jau niekada nesužinos, ar užgesdamas Paulius Širvys matė danguje savo žvaigždelę, bet turbūt nesuklysime pasakę, kad tą akimirką paliko žemę žmogus, kuris, pats būdamas ne kartą išduotas, išduoti nemokėjo. Nei savęs, nei kitų…