„Nori taikos, ruoškis karui“ (lot. Si vis pacem, para bellum) – frazė kildinama iš romėnų rašytojo, antikos karinės teorijos veikėjo Publijaus Flavijaus Vegetijaus. Jis mokė, kad užtikrinti taiką padeda ne nusiginklavimas, o stipri, atgrasanti priešus valstybė. Tarpukario policijoje didelis dėmesys buvo skiriamas kariniam pareigūnų rengimui, o ypač – pasienio policininkų (tada pasienio policija buvo Lietuvos policijos sudėtinė dalis). Pasienio policijoje buvo suformuoti mokomieji būriai, kuriuose žinių semdavosi iki 30 pasienio policininkų. Būriams vadovavo būrių viršininkai ir jų padėjėjai (į šias pareigas buvo skiriami I eilės ir II eilės pasienio rajonų viršininkai). Tokiu principu nuo 1930 m. veikė Trakų, Seinų – Marijampolės ir Zarasų mokomieji būriai, pradėję sistemingą pasienio policininkų mokymą. Buvo nustatyta kariško mokymo programa, tokia pati kaip ir Lietuvos kariuomenės puskarininkių rengimo mokomųjų kuopų. Pamokų tvarkaraštyje buvo įtrauktos specifinės disciplinos: kariuomenės statutų pažinimas, šaudymo pratimai ir ginklo naudojimas, lauko tarnybos statuto nagrinėjimas, kautynių pratimai, taktinės pratybos, topografija, fortifikacija, gimnastika ir sienos apsaugos taktika.
Seinų – Marijampolės pasienio policijos mokomasis būrys fortifikacijos pratybose, 1931 m.
Taupant valstybės lėšas, mokomųjų būrių lektoriais buvo kviečiami vietos aukštesnieji policijos tarnautojai, kurių tarpe nemažai buvo ir Lietuvos kariuomenės atsargos karininkų (pasibaigus Nepriklausomybės kovoms, dalis į atsargą išėjusių karininkų pasuko į tarnybą Lietuvos policijoje), Lietuvos kariuomenės artimiausių įgulų karininkai, Pasienio policijos barų ir rajonų viiršininkai, apskričių policijos vadai, gabesni policijos nuovadų viršininkai, vietinių gimnazijų mokytojai ir žinomi visuomenės veikėjai. Visi lektoriai dirbo negaudami atlyginimo, nes dirbti šį darbą buvo didelė garbė, apie lektorių paskyrimą buvo rašoma to meto spaudoje ir dvisavaitiniame leidinyje „Policija“. Tokie lektoriai visuomenėje buvo labai gerbiami. Mokymo kursas trukdavo 16 savaičių ir būdavo užbaigiamas egzaminais, kurių komisijos pirmininku būdavo kviečiamas kurio nors kariuomenės pulko aktyvios karo tarnybos rikiuotės karininkas – štabo viršininkas ar bataliono vadas. Sėkmingai išlaikiusiems egzaminus būdavo įteikiami nustatytos formos pažymėjimai ir suteikiamas Lietuvos kariuomenės atsargos puskarininkio laipsnis, o turėjusiems atsargos jaunesniojo puskarininkio laipsnį – vyresniojo puskarininkio ar viršilos laipsnis. Karinį pasirengimą ir dėmesį karybai liudija 1932 metų Seinų apskrities pasienio policijos 5 rajono 3 sargybos policininkų vinjetė – be Lietuvos tarpukario policijos simbolio liūto ir moto „Tvarka ir teisėtumas – Valstybės pamatas“, vaizduojamas granatą metantis karys ir policijos žvaigždės fone matomi stilizuoti orlaiviai.
Pasienio policijos Seinų apskrities 5 rajono 3 sargybos policininkų vinjetė, 1932 m.
Karinių disciplinų buvo mokomi ir aukštesnieji policijos tarnautojai. Aukštesniojoje policijos mokykloje veikė Pasienio policijos rajonų viršininkų kursai, kuriuos baigė per 100 aukštesnių pasienio policijos valdininkų. Karinio parengimo programoje buvo dėstomi mobilizacijos organizavimas, žinių rinkimas, pritaikomoji taktika, ginklų technika ir kovinis šaudymas, telefono – telegrafo tinklo panaudojimas ir jo naikinimas, inžinerinis parengimas bei topografija.
Lietuvos policijos muziejaus informacija
