Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato pastatas Vytauto prospekte – unikalus regioninės reikšmės architektūros paminklas, suprojektuotas garsaus tarpukario architekto V. Landsbergio-Žemkalnio ir pastatytas dar 1933 metais.
Viename iš didžiausių tarpukario metais iškilusių modernių pastatų tuomet buvo įsikūrusi Kauno apskrities valdyba, Kauno miesto ir apskrities viršininko įstaiga, Kauno miesto ir apskrities policijos vadovybė bei Valstybės saugumo departamentas (VSD). Rūsyje buvo įstaigų archyvai, kurjerių butai, katilinė ir kitos patalpos. Kieme pastatytas dviejų aukštų garažas su butais vairuotojams ir spaustuve.
Taikus ir laimingas laisvos Lietuvos gyvenimas nutrūko 1940 metų birželio mėnesio 15 dieną, kada į Lietuvą įžengė Sovietų Sąjungos karinė armada, kuri užėmė Vilnių ir Kauną. Į Kauną atvykęs Sovietų Sąjungos vyriausybės ypatingasis įgaliotinis, užsienio reikalų ministro pavaduotojas Vladimir Dekanozov ir SSRS ambasadorius Kaune Nikolaj Pozdniakov ir ambasados darbuotojai ėmė vykdyti iš anksto parengtą Lietuvos Respublikos aneksijos planą – remiantis jos Konstitucija ir įstatymais sudarius teisėtumo regimybę Lietuvą prijungti prie Sovietų Sąjungos.
Per Lietuvą nusirito teroro ir represijų banga, buvo likviduota Lietuvos kariuomenė, Lietuvos Šaulių sąjunga, Lietuvos policija, Valstybės saugumo departamentas ir kitos svarbios valstybės institucijos. Valstybės saugumo departamento rūmuose įsikūrė pagrindinė sovietų represinė struktūra – sovietų Lietuvos NKGB centrinė būstinė.
Per pirmąją sovietinę okupaciją sovietų rėžimui pavojingiausi asmenys buvo laikomi ir tardomi buvusioje VSD daboklėje įrengtame LSSR NKGB vidaus kalėjime. Taip pat buvo įrengtos tardymo bei mirties bausmės vykdymo kameros. Prasidėjus karui, nuo puolančios Vokietijos kariuomenės bėgdami sovietiniai okupantai nespėjo sunaikinti savo žvėriškumo įkalčių. Politinių kalinių egzekucijų patalpos buvo įrengtos VSD rūmų garažo patalpose, kuriose, nepriklausomybės laikais budėdavo skubiai išvykti pasirengę VSD vairuotojai. Prasidėjus karui, sovietai bandė slėpti nusikaltimų pėdsakus: kameras bandyta valyti, kad neliktų kraujo žymių. Plytinės garažo sienos, sandariai apkaltos siauromis, neobliuotomis ir ruda spalva nudažytomis lentomis, buvo išvarpytos kulkų ir kruvinos, o šaudymo kameros grindyse įrengta kanalizacijos duobė pilna sukrešusio kraujo, juo buvo užsikimšę ir kanalizacijos vamzdžiai. Kad nuslopintų bejėgių aukų klyksmą, kalinių tardymo ir kankinimo patalpose buvo įrengti galingi, didelį akustinį triukšmą skleidę ventiliatoriai.
Mirties nuosprendžius vykdė LSSR NKGB komendantas (po ūkinėmis organizacinėmis funkcijomis sovietiniame saugume buvo užmaskuota pagrindinio budelio pareigybė) Alfonsas Vilimas, pats asmeniškai dalyvaudavęs aukų tardymuose ir pasižymėjęs sadistiniais polinkiais. A. Vilimas buvo ilgametis Lietuvoje nelegaliai veikusios komunistų partijos narys. LSSR NKGB 2-ajame skyriuje buvo sudaryta specialioji grupė, atsakinga už NKGB garaže nužudytų asmenų palaidojimą, į ją paskiriant LSSR NKGB dirbusius patikimus komunistinio pogrindžio veikėjus Vladą Gudaitį, Mečislovą Krasauską, Vladą Matulevičių ir Julių Timinską. 1941 m. mirtininkų palaikai buvo slapta užkasami naujai įrengtose Petrašiūnų kapinėse. Pasitraukus sovietams, palaikai buvo ekshumuoti. Ekshumacijos metu paaiškėjo, kad prieš nužudant, aukos buvo žiauriai kankinamos.
Prasidėjus karui, budelis A. Vilimas su savo sėbrais spruko iš Lietuvos į Sovietų Sąjungos gilumą. Netrukus, kai kurie iš jų buvo sovietų įtraukti į čekistines – diversines grupes ir permesti į vokiečių okupuotos Lietuvos teritoriją. Vienoje iš grupių buvo ir liūdnai pagarsėjęs A. Vilimas. Ši grupė sulaukė pelnyto atpildo – Lietuvos saugumo policija juos susekė. Budelis su sėbrais karo laiko teismo buvo nuteisti mirties bausme.
Pagal Lietuvos policijos muziejaus informaciją
