Pagal 1920 m. vasario 14 d. Piliečių apsaugos departamento aplinkraštį, pirmenybė priimant į tarnybą tuometėje Lietuvos milicijoje buvo teikiama tarnavusiems kariuomenėje asmenims. 1924 m., papildžius reikalavimus, pirmenybė stojantiems į policijos gretas buvo teikiama Lietuvos kariuomenės savanoriams, jei jie atitikdavo kitus nustatytus kriterijus. Dėl šios priežasties policijoje išaugo savanorių gretose tarnavusių vyrų skaičius. Lietuvos policijos muziejaus duomenimis, tarpukario policijoje tarnavo 217 Nepriklausomybės kovų savanorių.
Priimant į tarnybą pirmuosius milicijos darbuotojus, pirmenybė buvo teikiama lietuviškai mokantiems kalbėti ir rašyti asmenims. Tačiau dėl tarnautojų trūkumo buvo priimami ir kitas kalbas mokantys asmenys, bet jiems reikėjo per tris mėnesius išmokti lietuvių kalbą. Geras kalbos mokėjimas žodžiu ir raštu buvo būtinas viešosios policijos tarnautojams, kiekvieną dieną betarpiškai bendraujantiems su žmonėmis.
1932 m. išleistoje policijos komplektavimo instrukcijoje buvo nurodyta, jog pareigūnais galėjo tapti tik karinę prievolę atlikę asmenys, išskyrus raštinės ir tolygių pareigų tarnautojus. 1938 m. balandžio 25 d. pataisytoje komplektavimo instrukcijoje nurodyta, jog visi policijos tarnautojai, išskyrus vežėjus, virėjus, tarnaites, pasiuntinius ir sargus, turi būti atlikę karinę prievolę.
1932 m. policijos surašymo duomenimis iš 1513 viešojoje policijoje tarnaujančių vyrų 1329 (87,8 proc.) buvo tarnavę kariuomenėje.
Nuo 1924 m. į policiją priimami asmenys turėjo būti 21–45 metų amžiaus. Tačiau pagal 1925 m. balandžio mėn. pakeistus reikalavimus kandidatai turėjo būti ne vyresni kaip 32 metų amžiaus. 1932 m. policijos tarnautojams buvo nustatytas 21-30 metų amžiaus cenzas. Remiantis 1936 m. instrukcija, policininkais galėjo būti skiriami asmenys nuo 21 iki 28 metų amžiaus. Tačiau šis reikalavimas negaliojo buvusiems policijos tarnautojams jei jie atitikdavo likusius reikalavimus.
1926 m. duomenimis didžiausią viešosios policijos sistemos tarnautojų amžiaus grupę sudarė 23-30 metų policininkai, o 1932 m. daugiausiai tarnavo 30-40 metų pareigūnų. Raštininkais, dėl mažesnių reikalavimų priimant į tarnybą, galėjo tapti ir kur kas jaunesni vyrai bei moterys.
Nepriklausomybės pradžioje policijos tarnautojais dažniausiai tapdavo vietiniai gyventojai. Problemų kildavo vengiant sulaikyti ar išrašyti baudas pažįstamiems asmenims. Policijos vadovybė šią problemą sprendė neleisdama pareigūnams atlikti tarnybos savo gimtose vietose. Remiantis 1935 m. išleista instrukcija, policijos tarnautojai negalėjo būti skirti į tokias vietoves kur buvo „gimę, turėjo dviejų pirmųjų laipsnių giminių bei genčių ir tris metus prieš įstodami į policiją būtų turėję nuolatinę gyvenamą vietą“ .
1927 m. duomenimis valstybinėse įstaigose dirbo 281 Lietuvos pilietybės neturintis asmuo. Piliečių apsaugos departamento direktorius teigė, jog tai yra ,,nenormalus apsireiškimas“. Nuo trečiojo dešimtmečio pabaigos buvo imtasi koreguoti teisės aktus, taip užkertant kelią svetimšaliams įsidarbinti valstybinėse įstaigose. 1932 m. patvirtinus naująją ,,Policijos komplektavimo ir parengimo instrukciją“ į tarnybą policijoje buvo priimami tik Lietuvos piliečiai.
Trečiojo dešimtmečio pirmoje pusėje Piliečių apsaugos departamento išleidžiamuose įsakymuose buvo nustatytas naujai priimamų į tarnybą pareigūnų mokslo cenzas, pagal kurį jie turėjo būti baigę ne mažiau kaip keturias gimnazijos klases ar turėti tolygų kitos mokyklos mokslo cenzą. Nuo 1932 m. kandidatai į eilinius policininkus turėjo būti baigę pradinę mokyklą, mokėti gerai lietuviškai skaityti, rašyti ir skaičiuoti. Nuo 1935 m. policijos valdininkai turėjo būti išklausę ne mažesnį kaip progimnazijos kursą arba baigę panašaus lygio mokyklą, o visi kiti tarnautojai – pradžios mokyklą. Viešosios ir geležinkelių policijos sudėtyje nuolatos turėjo būti ne mažiau kaip dešimt proc. tarnautojų, įgijusių bent vidurinio mokslo cenzą.
Pagal to meto žmonių išsimokslinimo lygį, reikalavimai tapti policijos pareigūnu buvo pakankamai aukšti. Po 1940 m. sovietų okupacijos, Lietuvos policija buvo pertvarkyta į SSSR darbininkų ir valstiečių raudonąją miliciją, atleidžiant tarnavusius Lietuvos policijoje asmenis. Pasitaikydavo atvejų jog į sovietinę miliciją buvo priimami asmenys teisti už kriminalinius nusikaltimus, o ir išsilavinimas jau nebuvo toks svarbus, pakako būti lojaliu sovietinei valdžiai. Naujoji valdžia policijos pareigūnus laikė socialiai pavojingais „buržuazinio rėžimo“ ramsčiais, todėl jie ir jų šeimos nariai masiškai buvo įtraukiami į deportacijos sąrašus ir nemažai jų, birželio 14-18 dienomis buvo išvežti į atokius SSSR šiaurės rajonus, kur buvo priversti gyventi nežmoniškomis sąlygomis, daugelis jų ten ir žuvo.
Lietuvos policijos muziejaus informacija
