PIRMOJO LIETUVOS POLICIJOS GENERALINIO KOMISARO, LPVA GARBĖS NARIO PETRO LIUBERTO PRANEŠIMAS „POLICIJA LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĖS ATKURIAMUOJU LAIKOTARPIU“ TARPTAUTINĖJE KONFERENCIJOJE „POLICIJA KINTANČIAME PASAULYJE“
Hamletiškas „Būti ar nebūti“ įvairioms tautoms iškyla nuolat, lietuviams – taip pat. Prieš šimtmečius kariavome, po keturiasdešimtųjų aneksijos 20 metų priešinomės ginklu, tačiau represijos, persekiojimai privertė keistis; žmonės suprato – visuotinė priespauda nuves į pražūtį. Tauta nepasidavė –net ir integruojama į „broliškų tautų šeimą“ pasirinko būti lietuviais. Daugelis sąžiningai dirbo, mokėsi, stengėsi būti gerais specialistais, jie krikštijo vaikus, auklėjo juos būti dorais žmonėmis, ėjo į bažnyčią, tuokėsi, šventė Kalėdas…Vargu ar be šių žmonių pastangų Nepriklausomybės atkūrimas būtų įmanomas.
Visoms be išimties socialinio- ūkinio gyvenimo sritims, teisėsaugai, kultūrai, švietimui, sportui vadovavo komunistų partija. Užimti aukštesnes vadovaujamas pareigas galėjo tik partijos nariai. Prezidentas Algirdas Brazauskas rašė: „Devintajame dešimtmetyje Lietuvos komunistų partija <…> tebuvo priedas prie mūsų gyvenimo.“
Kasdieniame gyvenime bendraujant, rengiant raštus vyravo rusų kalba. 85 procentai vidaus reikalų ministro įsakymų parašyti rusiškai. Daugiau kaip 70 procentų vidaus reikalų sistemos funkcijų vykdė milicijos struktūros.
Partija vidaus reikalų sistemą vadino „savo priešakine jėga“. Šūkis „Milicija – ginkluotas partijos būrys“ kabojo daugelyje įstaigų.
Aktyvesni Lietuvos tautinio atgimimo veiksmai prasidėjo 1987 m. rugpjūčio 23 d. Vilniuje, prie paminklo Adomui Mickevičiui, siekiant pasmerkti Molotovo–Ribentropo paktą. Pirmą kartą iš pogrindžio išėjo keliasdešimt disidentų ir per 500 jiems pritariančiųjų. Skirtingai nei ankstesniais metais, Vidaus reikalų ministerija jokių nurodymų dėl mitingo suvaržymo negavo. Kalbėtojų ir susirinkusiųjų niekas nebandė sulaikyti, fotoaparatų neatiminėjo – tai buvo nauja ir mitinguotojams, ir jėgos struktūroms. Baiminantis sulaukti priekaištų, į Maskvą buvo išsiųsta tik kukli informacija: „Vilniuje keli nacionalistai bandė surengti antitarybinį mitingą, kuris palaikymo nesulaukė, o darbo kolektyvuose buvo pasmerktas.“ Vangią valdžios reakciją į komunistinės ideologijos pamatus griaunantį viešą protestą galima paaiškinti tik taip – dešimtmečius liaupsinama Lietuvos valdžia pasimetė: negi prieštarausi Gorbačiovo paskelbtai „pertvarkai ir viešumui“ (rus. „perestrojka ir glastnost“)? Situacija buvo tradicinė – valdžia apsimetė, jog nieko ypatingo neįvyko, žmonės suprato, kad valdžios monopolis nėra tvirtas.
Esminiu socialinių ir politinių procesų katalizatoriumi tapo 1988 metų rugsėjis, pramintas „bananų baliumi“. Rugsėjo 28 d. Lietuvos laisvės lyga Vilniaus Gedimino aikštėje ketino surengti mitingą, smerkiantį Lietuvos aneksiją. Aukščiausioje šalies institucijoje – partijos Centro komitete buvo sprendžiama, leisti ar drausti mitinguoti. Buvo svarstomi įvairūs variantai – pradedant fiziniu aikštės uždarymu, mitingo perkėlimu į kitą vietą, alternatyvaus mitingo organizavimu ir baigiant mitingo išvaikymu jėga. Sprendimas priimtas išvakarėse: antrasis valdžios asmuo paskelbė, kad rytdienos mitingas neteisėtas, teisėtvarkos institucijoms nurodyta „imtis atitinkamų priemonių“. Sprendimą lydėjo Centro komiteto antrojo sekretoriaus žodžiai: „Užtenka nuolaidžiauti nacionalistams. Partija reikalauja ryžtingų ir griežtų veiksmų.“ Kitą dieną mitingo vietoje ir prieigose buvo sutelkta apie tūkstantis pareigūnų ir milicijos uniforma vilkinčių kariškių, 200 liaudies draugovininkų, kriminalinės žvalgybos operatyvinės pajėgos. Numatyta galimybė pasitelkti vidaus kariuomenės motorizuotą dalinį, šarvuočius.
Tačiau mitingo eiga pakrypo ne pagal valdžios scenarijų. Per 15 tūkstančių žmonių minia nepakluso bandymams išstumti juos iš aikštės ir pirmą kartą po Romo Kalantos mirties fiziškai pasipriešino: į pareigūnus buvo mėtomi grindinio akmenys, buteliai, metalo segmentai… Savo ruožtu milicijos pareigūnai ėmėsi guminių lazdų. Nepajėgiant sutramdyti minios, pagal sumanytą operaciją iš anksto buvo numatyta panaudoti specialiąsias priemones ir purškiamąsias dujas. Rašytinis nurodymas, suderintas su prokuratūra ir kitomis institucijomis, buvo paruoštas. Pajėgos ir technika dislokuota prieigose. Tačiau daugelio nuostabai ministro pavaduotojas Marijonas Misiukonis, tuo metu ėjęs ministro pareigas, įsakė iš aikštės išvesti karines ir milicijos pajėgas. Jėgos grupuotės pašalinimas įvertintas nevienareikšmiškai.
Prabėgus dešimtmečiams, esu tvirtai įsitikinęs, kad rugsėjo 28 dienos sprendimas nenaudoti brutalios jėgos buvo vienas reikšmingiausių.
LIETUVOS MILICIJA ŽMONIŲ KRAUJU SAVĘS NEPAŽENKLINO!
Deja, svetur buvo ir kitaip. Prisiminkime Kalnų Karabachą, Baku, Tbilisį, kitus regionus, kuriuose, tramdant protestuotojus, vykdant vadinamąsias „začistkas“ (apvalymą), šarvuočiais, kariškais kastuvėliais, dujomis buvo nužudyta ir sužalota tūkstančiai žmonių… Siaubinga patirtis, deja, šiandien kartojasi Užkaukazėje, Vidurinėje Azijoje.
Kitą dieną po įvykių Vilniaus Gedimino aikštėje pasikeitė valdžios pozicija:
-pas šalies vadovus iškviestas Vilniaus miesto vidaus reikalų valdybos viršininkas buvo apkaltintas pertekliniu jėgos panaudojimu;
-teismas išteisino visus sulaikytuosius, kurių buvo per 50;
-prokuratūra pareiškė, kad jėgos panaudojimas „nepadeda socialistiniam teisingumui“, nors išvakarėse patvirtino veiksmų planą;
-pasiūlymo atsistatydinti sulaukė Marijonas Misiukonis.
Suprantama, toks valdžios įvykių vertinimas skaudžiai paveikė vidaus reikalų sistemą, bet kartu apnuogino partinės valdžios dvilypumą. Suverčiant kaltę kitiems, kaip būdavo iki šiol, buvo tikimasi sulaukti palaikymo (nors ir dirbtinio). Šįkart nesuveikė! Partinio konformizmo metodai pradėjo strigti. Autoritetinga komisija nustatė, kad už rugsėjo 28 dienos įvykius atsakingi šalies vadovai, kurie netrukus buvo priversti atsistatydinti.
1988 m. rugsėjis suvaidino bene REIKŠMINGIAUSIĄ vaidmenį naujojoje Lietuvos istorijoje, tapo savotiška riba tarp traškančios totalitarinės sistemos ir naujos, demokratiniais pagrindais grindžiamos gyvensenos. Žinoma, iki Kovo 11-osios buvo toli, tačiau „procesas pajudėjo“.
Lietuvoje, kaip ir kitose respublikose, formavosi ir stiprėjo Sąjūdis. Nors reali valdžia priklausė komunistų partijai, Sąjūdžio iniciatyvos sulaukdavo vis didesnio žmonių palaikymo.
1988 m. gruodį lietuvių kalbai, tautinei trispalvei, Vinco Kudirkos Tautiškai giesmei suteiktas valstybinis statusas; gruodžio 25 d. pirmą kartą po 1940 m. oficialiai pradėtos švęsti Kalėdos.
Vyko viešos diskusijos dėl tolesnės valstybės raidos. Kasdien buvo organizuojami įvairūs sankcionuoti ir neprašiusių ar negavusių valdžios leidimų žmonių masiniai susibūrimai. Oficialioji Lietuvos valdžia, ypač regioninė, reikalavo, kad milicija imtųsi priemonių tramdyti nesankcionuotus renginius.
Maskva taip pat netylėjo. 1989 m. pradžioje SSSR vidaus reikalų ministras pasirašė priemonių planą, pagal kurį „pasikartojus nacionalistiniams išpuoliams Pabaltijo respublikose, tvarkai ir rimčiai užtikrinti įvesti 14,5 tūkst. asmeninės sudėties vidaus kariuomenės vienetų, perkelti 1100 kariškių iš Dzeržinskio motorizuotos pėstininkų divizijos“ ir t.t.
Vos tik įkurta Lietuvos lenkų sąjunga deklaravo sieksianti Vilniaus krašto teritorinės autonomijos. 1989 m. rudenį Vilniaus ir Šalčininkų rajonų tarybos pasiskelbė autonominėmis, vykdysiančiomis tik SSSR Konstituciją. Prasidėjo aktyvūs bandymai paveikti šių ir aplinkinių rajonų – Trakų, Švenčionių, Visagino milicijos padalinių vadovus, pareigūnus tapti autonomijos šalininkais.
Suvokdama galimos konfrontacijos pasekmes, Vidaus reikalų ministerija inicijavo viešą diskusiją dėl sistemos depolitizavimo; propaguojama idėja –MILICIJA VADOVAUJASI TIK ĮSTATYMU. Gimsta naujas milicijos šūkis „Įstatymas ir Teisėtumas“.
Depolitizavimo idėja vis plačiau palaikoma miestų ir rajonų vidaus reikalų skyrių kolektyvuose. Šiaulių, Radviliškio, Pasvalio rajonų vidaus reikalų skyrių pareigūnai oficialiai kreipėsi į Aukščiausiąją Tarybą dėl milicijos depolitizavimo ir partinės įtakos apribojimo teisėtvarkos institucijose.
Prasidėjo milicijos pareigūnų išstojimas iš komunistų partijos. Pirmasis partinio bilieto atsisakė Algimantas Songaila, Šiaulių miesto milicijos skyriaus poskyrio vadovas. Panašios nuotaikos vyravo daugelyje šalies vidaus reikalų skyrių.
1989 m. gruodžio 19 d. Lietuvos komunistų partijos suvažiavime buvo nutarta atsiskirti nuo Maskvos. Buvo įkurta savarankiška Lietuvos komunistų partija, žmonių pavadinta „brazauskiniai“. Prieštaraujantys kariškiai (dauguma rusakalbiai) paliko suvažiavimą ir įkūrė Maskvai pavaldžią Lietuvos komunistų partiją, pasivadinusią Lietuvos komunistų partija TSKP (Tarybų Sąjungos komunistų partijos) pagrindu, praminta „platformininkais“.
Partijų atsiskyrimas sulaukė prieštaringų vertinimų. Vidaus reikalų sistemos „asmeninė sudėtis“ buvo daugianacionalinė, tačiau Rytų Lietuvoje ji skyrėsi. Pavyzdžiui, Vilniaus miesto patrulinėje tarnyboje darbavosi tik 25 procentai lietuvių, kriminalinių nusikaltimų tyrimo struktūrose per 80 procentų buvo kitataučiai. Ministerijoje šiek tiek daugiau nei pusė (53,1 proc.) komunistų buvo lietuviai, kita dalis – kitataučiai. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, bet kokie bandymai aiškintis, kuris komunistas ar komjaunuolis kurią partiją pasirinks, būtų atvedę į susipriešinimą. Vadovybės pozicija buvo kategoriška: „Priklausomybė bet kuriai partijai sukeltų visuomenės nepasitikėjimą.“
Vidaus reikalų ministerijos iniciatyva buvo parengtas Politinių partijų įstatymo projektas, numatęs nuostatą, kad asmenys, dirbantys vidaus reikalų sistemoje, negali būti politinių partijų nariais. Nelaukdamas, kol bus priimtas įstatymas, 1990 m. vasario 14 d. ministerijos išplėstinis partinis susirinkimas panaikino partinę organizaciją centriniame aparate. Buvome pirmieji Lietuvoje, depolitizavę instituciją.
Į devyniasdešimtuosius Lietuvos vidaus reikalų sistema atėjo permąsčiusi skausmingą praeitį, įvertinusi klaidas ir apsisprendusi būti su tauta. Dvasia buvome ne homo sovieticus, nors ir vadinomės milicininkais.
Šiandien apstu teigiančių, kad jau septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje jie žinojo, jog nepriklausomybė neišvengiama, ir aktyviai dirbo dėl jos. Jie veidmainiauja, juos reikia matyti. Pasikeitus aplinkybėms, tokie veikėjai prisitaikys ir aktyviai „šoks“ krakoviaką, klumpakojį ar pagal „častuškas“.
Sąjūdis tik 1990 m. vasario 15 d. viešai paskelbė savo tikslą – siekti Nepriklausomybės.
Kovo 11-osios aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ milicija priėmė su ypač didele atsakomybe. Kasdieniame žmonių gyvenime kovo 12-oji mažai kuo skyrėsi nuo ankstesnių dienų. Profesorius Pranas Kūris, pirmosios Lietuvos Vyriausybės po Nepriklausomybės atkūrimo teisingumo ministras, taip apibūdino laikmetį: „Nepriklausomybė buvo mūsų dvasinė ir teisinė būsena, bet dar nevisiškai įgyvendinta realybe.“
Kad kraštas taptų nepriklausomas, būtinos kelios reikšmingos sąlygos. Išskirčiau tarptautinį pripažinimą. JAV ambasadorius Sovietų Sąjungoje Džekas Metlokas taip aprašo kovo 7 d. susitikimą su Lietuvos Sąjūdžio vadovais: „Landsbergis paaiškino, kad jie atėjo informuoti, jog savaitgalį šaukiama Aukščiausioji Taryba ir ji tikriausiai paskelbs Nepriklausomybę. Klausimas – kaip į Nepriklausomybės paskelbimą reaguos Jungtinės Valstijos? Atsakiau – <…> nereikia tikėtis pripažinimo.“ Kaip žinome, Lietuvos nepriklausomybę tik po metų pirmoji pripažino Islandija; didžiosios valstybės tai padarė gerokai vėliau.
Taip pat svarbus ir valstybės savarankiškumo faktorius – išorės sienų kontrolė. Pirmosiomis dienomis po Nepriklausomybės paskelbimo Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės sienos kontrolės postų įsteigimo“ ir „Dėl Lietuvos valstybės sienos ženklinimo“. Vykdyti šiuos nutarimus buvo pavesta Vidaus reikalų ministerijai.
Prasidėjo konsultacijos dėl pasienio tarnybos steigimo, jos funkcijų, struktūros… Pravieniškių kolonijoje buvo pagaminti pirmieji valstybės sienos žymekliai, tačiau sparčiai keičiantis politinei situacijai, dėl Lietuvos ekonominės blokados, jaunos valstybės trapumo šalies politinė vadovybė nuostatą dėl sienos kontrolės pakeitė į ekonominę sienos apsaugą. Lietuvos valstybinę sieną toliau kontroliavo SSSR kariuomenė ir sovietinė muitinė. Tik 1990 m. spalį prieš sovietinę muitinę Lazdijuose buvo įsteigtas pasienio postas, kuriame dirbo milicija ir savanoriai. JAV Baltųjų rūmų atstovas spaudai taip apibūdino situaciją: „<…> norėdama būti pripažinta JAV, (Lietuvos) valdžia turi kontroliuoti savo teritoriją ir likimą.“ Realus darbas saugant Lietuvos valstybės sieną prasidėjo metų pabaigoje. Pasienio ruože įsteigta 50 kontrolės punktų.
Padėtis šalyje.
Nepriklausomybės paskelbimo dieną Lietuvoje buvo dislokuotos 5 sovietinės karinės divizijos, tarnavo per 100 tūkst. karių. SSSR vadovo įsakams vykdyti kovo mėn. į Lietuvą papildomai įvesta 3 tūkst. kariškių.
Per pavasarinį šaukimą į sovietinę kariuomenę planuota paimti daugiau kaip 6 tūkst. jaunuolių iš Lietuvos. Pavyko paimti 260. Pusantro tūkstančio buvo pabėgę iš kariuomenės ir slapstėsi pas gimines, pažįstamus. Jaunuolių paieškai vykdyti prie miestų ir rajonų sovietinių komisariatų buvo suformuotos gausios mobilios kariškių grupės.
Baiminantis, kad taikus Lietuvos pasiryžimas ginti Nepriklausomybę gali peraugti į ginkluotą pasipriešinimą, SSSR prezidentas įsakė visiems Lietuvos gyventojams atiduoti šaunamuosius ginklus. Nuginklavimą, kaip ir prievartinį šaukimą į sovietų armiją, buvo pavesta vykdyti SSSR gynybos ir vidaus reikalų ministerijoms.
LIETUVOS MILICIJA SSSR INICIATYVAS IGNORAVO.
Vertindamas rezultatus, SSSR sausumos kariuomenės vadas Varenikovas laikraštyje „Pravda“ guodėsi: „Kariškiai tvarkos Lietuvoje neįves. Lietuvos VRM su mumis nebendrauja.“
Kovo–gegužės mėnesiais sovietų kariškiai buvo labai aktyvūs. Partinio turto tarp „brazauskininkų“ ir „platformininkų“ dalybų dingstimi kariškiai kovo 25 d. užėmė Aukštosios partinės mokyklos rūmus (dabar Švietimo akademija), kovo 27 d. – partijos Centro komiteto rūmus (dabar Lietuvos Respublikos Vyriausybės rūmai), kovo 30 d. buvo užgrobti partijos bei visuomeninių organizacijų archyvai. Toliau vyko leidyklų, garažų, transporto užgrobimas. Kovo
30 d. užgrobtame prokuratūros pastate apsigyveno būrys sovietų kariškių.
Lietuvoje veikė 17 įkalinimo įstaigų, kuriose bausmę atliko 12 tūkst. nuteistųjų. Jų apsaugą, konvojavimą vykdė sovietinės vidaus kariuomenės specializuoti daliniai. Perimti šių objektų apsaugos Lietuva neturėjo galimybės.
Tuo pat metu itin suaktyvėjo „penktoji kolona“. Kovo 18 d. įkurtas TSRS piliečių komitetas be užuolankų deklaravo: „Lietuvoje atstatyti TSRS Konstitucijos ir įstatymų viršenybę, kurti alternatyvias valdžios ir valdymo struktūras“ ir pan. Įkuriamas LTSR VRM partinis komitetas, kuriam keliamas uždavinys – Lietuvoje įsteigti SSSR VRM pavaldžias struktūras. Naujas partinis komitetas pradėjo leisti laikraštį, aktyviai dalyvavo kuriant liaudies draugovių („raudonųjų draugovių“) tinklą. Priemones finansavo specialus fondas Lietuvos TSR milicijai remti. Rugpjūčio
1 d. fondo sąskaitoje, atidarytoje Naujosios Vilnios komerciniame banke, buvo pusė milijono rublių.
Matydamos, kad Lietuvos vidaus reikalų sistema visapusiškai palaiko šalies vykdomą politiką, poimperinės jėgos ėmėsi veiksmų įkurti alternatyvią vidaus reikalų ministeriją. Užimti aukštas pareigas būsimoje ministerijoje buvo agituojami studijuojantys Sovietų Sąjungos mokymo įstaigose, vietiniai rusai, karjeristai… Ministro pareigos buvo pasiūlytos keliems autoritetingiems milicijos vadovams, kurie ne tik atsisakė, bet ir patarė siūlytojams nesivarginti dėl panašių iniciatyvų.
Gegužę pradėjo aiškėti skirtingi požiūriai dėl Lietuvos Nepriklausomybės. Tarptautinis spaudimas atidėti Kovo 11-osios akto įgyvendinimą buvo visuotinis, ne tik Sovietų Prezidento, kas suprantama, bet ir kitų šalių atstovų. Vokietijos kancleris pareiškė: „<…> mes ne kurstytojai, tad Francua Miteranas ir aš išsiuntėme Lietuvos prezidentui Landsbergiui laišką, kuriame paraginome jį kol kas atidėti Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą ir pradėti derybas su Maskva.“ Prancūzijos Prezidentas kalbėjo: „<…> lietuviai viską sužlugdys. <…> suprasčiau, jei Gorbačiovas turėtų griebtis jėgos.“ Kaip žinome, pasaulio galingieji sprendė kitus klausimus: Vokietijos suvienijimo, Persijos įlankos, Sovietų Sąjungos ekonominio-socialinio kolapso.
Lietuvos premjerė Kazimiera Prunskienė pritarė dėl Nepriklausomybės akto moratoriumo. Parlamento dauguma buvo kitos nuomonės. Skirtingos pozicijos buvo eskaluojamos, o vėliau peraugo į asmeniškumus, net kaltinimus išdavyste.
Vidaus reikalų ministerijai, kaip vykdomosios valdžios institucijai, reikėjo spręsti valstybės sienų, strateginių objektų, įkalinimo įstaigų apsaugos, sistemos finansavimo, materialinio aprūpinimo, kitus kasdienius klausimus. Priminsiu, Lietuvos vidaus reikalų ministerija iki 1991 metų buvo finansuojama Maskvos. Su Maskva bendravome ne iš malonumo. Apskritai, nauja politinė valdžia į vidaus reikalų sistemą žiūrėjo ribotai. Buvęs Aukščiausiosios Tarybos apsaugos skyriaus vadovas rašė: „VRM tuo metu buvo visiškai nepatikima valstybinė institucija <…> apmaudu ir gaila <…>, kad neatsirado nei vieno VRM pareigūno, kuris būtų viešai perėjęs į nepriklausomybininkų pusę.“ Knygos pristatymas palydėtas profesoriaus Vytauto Landsbergio pritariamaisiais žodžiais.
Kolega Liutauras Vasiliauskas susitikime su tuometiniu valstybės vadovu tiesiai išrėžė: „Vardan Lietuvos turite pasitikėti nepasitikint.“
Nepaisant skirtingų požiūrių, neretai ir buvusių užgauliojimų, vidaus reikalų sistema konkrečiais darbais tvirtino šalies valstybingumą. Svarbiausiu darbų akcentu buvo Policijos įstatymas. Praėjus kelioms savaitėms po Nepriklausomybės paskelbimo, ministro įsakymu buvo sukurta darbo grupė Policijos įstatymo projektui parengti. Rugpjūtį projektas perduotas Aukščiausiajai Tarybai, tačiau Aukščiausioji Taryba (krašto apsaugos ir vidaus reikalų komisija) ignoravo vyriausybės projektą. Atmetant vienus, buvo siūlomi kažkieno parengti, komisijų ir institucijų nesuderinti projektai, dėl to Parlamente kildavo karštos diskusijos.
Svarstant Policijos įstatymo projektus įvyko 6 Aukščiausiosios Tarybos posėdžiai (rekordinis skaičius), pateikti, mano skaičiavimais, 7 įstatymo variantai. Matydamas chaosą, teisinės sistemos komisijos pirmininkas Jonas Prapiestis pasiūlė deputatams „nutraukti tampymąsi, sudaryti kvalifikuotų specialistų grupę iš Policijos akademijos ir teisėtvarkos institucijų ir skubiai rengti bendrą Policijos įstatymo projektą“. Pasiūlymui buvo pritarta.
Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas sudarė specialistų grupę, kurią įpareigojo per kiek įmanoma trumpesnį laiką – per savaitę pateikti Aukščiausiosios Tarybos teisinės sistemos, savivaldybių, krašto apsaugos ir vidaus reikalų komisijoms parengtą Policijos įstatymo projektą. Atkreipiu dėmesį, kad teisinė komisija, vadovaujama daktaro Jono Prapiesčio, įrašyta pirmuoju numeriu, o tai reiškė, jog ji yra pagrindinė komisija rengiant Policijos įstatymo projektą.
Pristatydamas projektą deputatams, darbo grupės vadovas, Policijos akademijos docentas Eugenijus Palskys pažymėjo, kad „visuomenės ir milicijos darbuotojų labai lauktas įstatymas nebuvo parengtas per savaitę <…>, šis projektas buvo rengtas labai seniai, jį rengiant daug dirbo Vidaus reikalų ministerijos, šalies teisės, mokslo, mokymo ir praktikos įstaigos“. Vertindamas situaciją docentas Eugenijus Palskys buvo objektyvus ir savikritiškas. Dėl nuopelnų nekonkuravome. Tačiau ir šis projektas nebuvo pradėtas svarstyti, „gimtosios“ komisijos pastangomis buvo grąžintas tobulinti. Lapkričio 29 d. krašto apsaugos ir vidaus reikalų komisijos pirmininkas per plenarinį posėdį pateikė visiškai naują, anot jo, antrą valandą nakties užbaigtą Policijos įstatymo projekto variantą. Pristatydamas jį, pirmininkas ir pritariantys jam deputatai akcentavo, kad „struktūriškai policija skyla į 2 dalis: respublikinę ir savivaldybių“. Pasiūlyta savivaldybių policiją vadinti policija, o esančią respublikinę – milicija, griežtai atriboti jų pavaldumą: policija pavaldi Aukščiausiajai Tarybai, milicija – Vidaus reikalų ministerijai.
Iš esmės, ko nepavyko pasiekti poimperinėms iniciatyvoms – suskaldyti vidaus reikalų sistemą ideologiniu, tautiniu, partiniu ar kitokiu pagrindu, tai buvo siūloma padaryti „saviškiams“. Tiesa, vėliau siūlymų autorius pripažino, kad „atsiradimas dviejų ginkluotų struktūrų <…> galėjo atvesti prie šaudymo tarpusavyje“.
Balsuodami dėl naktinio projekto, deputatai nepriėmė jokio sprendimo. Buvo sugrįžta prie Eugenijaus Palskio ir Vidaus reikalų ministerijos darbo grupių paruošto ir anksčiau teisinės sistemos komisijos aprobuoto projekto. 1990 m. gruodžio 11 d. Aukščiausioji Taryba balsų dauguma (už balsavo 78, prieš – nebuvo, susilaikė 8) priėmė Policijos įstatymą.
Kyla klausimų, kodėl Aukščiausioji Taryba padarė nuolaidų, kodėl pasikeitė planas sukurti 2 ginkluotas struktūras? Vėliau privačiuose pokalbiuose kai kurie deputatai atskleidė labai paprastus pasikeitusios elgsenos motyvus: kam erzinti gerai organizuotą, turinčią visuomenės palaikymą vidaus reikalų sistemą, jei poveikį jai galima daryti per konkrečius asmenis. Radikalai politines ambicijas pradėjo realizuoti kurdami policijos įstaigose lojalias komandas.
Policijos akademijos įkūrimas buvo vienas iš kertinių vidaus reikalų sistemos pertvarkos ir apskritai valstybingumo įtvirtinimo etapų. Skirtingai nei Policijos įstatymas, Policijos akademija turi daug „tėvų gimdytojų“.
1990 m. rudenį suaktyvėjo sovietiniai kariškiai. Vasaros štilį lėmė griežta JAV nuostata dėl Lietuvos. „Jeigu naudosite jėgą ar prievartą, sulauksite pasekmių,“ – pareiškė Amerikos prezidentas Džordžas H. B. Bušas. Į konkretų klausimą, kokiomis aplinkybėmis Sovietų Sąjunga naudotų jėgą prieš Lietuvą, SSSR vadovas Michailas Gorbačiovas atsakė: „Jeigu kiltų smurto protrūkis, keliantis grėsmę kitų gyvybėms.“ Žinodamos tai, Lietuvos institucijos itin skrupulingai rinkosi veiklos būdus – stengėsi neduoti preteksto galimam nepalankiam situacijos traktavimui.
Aplinkybės susiklostė kitaip. 1991 m. sausio 4 d. Vyriausybė priėmė sprendimą pakelti maisto produktų kainas. Apskritai, kainų reforma nebuvo jokia paslaptis: jai ruoštasi prieš kelis mėnesius, tačiau apie pabrangimą žmonėms pranešta pavėluotai. Vyriausybės pranešimas spaudoje atsirado kitą dieną po kainų pakėlimo. Daugeliui žmonių tai sukėlė šoką.
Sausio 8 d. ryte prie Parlamento rūmų susirinko Lietuvos laisvės lygos sukviesti žmonės, reiškiantys pasipiktinimą. Išsiskyrė apie kelių šimtų rusiškai bendraujančių jaunų žmonių grupė, kuri garsiais šūksniais, stumdymais, metalinių segmentų mėtymu į rūmų langus sudarė labai nepatenkintos minios vaizdą. Vėliau išaiškėjo, kad tai buvo raudonųjų draugovių nariai. Kaip daugelis matėme iš filmuotos medžiagos, minia nuraminta Aukščiausiosios Tarybos apsaugai iš hidranto paleidus vandenį į žmones. Keli protestantai, pakviesti, kiti prasibrovę į rūmus, nesugebėjo deramai paaiškinti, dėl ko jie čia susirinko ir kuo piktinasi.
Tos dienos įvykiai parodė, kad yra daug jėgos struktūrų bendravimo spragų, naujų specialių tarnybų žvalgybinės galimybės silpnos, labai daug bravūros, o aukščiausioji šalies institucija lengvai pažeidžiama fiziškai.
Sausio 8 d. ryte Lietuvos premjerė Kazimiera Prunskienė Maskvoje susitiko su SSSR vadovu; tos pačios dienos pavakarę į Jonavą atskraidinama didelė grupė desantininkų, į Vilniaus karinį Šiaurės miestelį atvyko 100 karinių mašinų ir šarvuočių kolona, Šiaulių oro uoste nusileido 30 lėktuvų su kariškiais.
Sausio 9 d. į Vilnių atskraidinti Pskovo divizijos desantininkai, vakare atskrido SSSR KGB elitinis šturmo dalinys „Alfa“ ir t.t.
Tokia įvykių seka leido profesoriui Landsbergiui pareikšti, kad „Lietuvos vyriausybės sprendimai buvo sinchronizuoti su SSSR jėgos žinybų sprendimais“.
Masinis kariškių atvykimas į Lietuvą, aktyvus raginimas sausio 11 d. atvykti prie Aukščiausiosios Tarybos ir užkirsti kelią nacionalistinės valdžios savivalei reiškė viena – Maskva prieš nepriklausomybės siekiančią Lietuvą naudos jėgą.
Į mitingą „prieš Landsbergį“ organizuotai autobusais buvo vežami žmonės iš visos Lietuvos. Savo ruožtu rinkosi Nepriklausomybės šalininkai. Aikštėje prie Parlamento susirinko per 150 tūkst. žmonių. Pagal poimperinių jėgų sumanymą, priešininkai turėjo fiziškai susiremti su Nepriklausomybės šalininkais ir išprovokuoti masinius neramumus. Atkurti tvarką sostinėje buvo paruošti kariuomenės daliniai. Šis planas buvo sužlugdytas ryžtingomis policijos ir kitų struktūrų pastangomis. Riaušės sostinėje buvo užkardytos.
Tačiau sovietinė karinė mašina buvo užsukta. Tą pačią dieną užgrobiama Krašto apsaugos departamento būstinė, Spaudos rūmai, susivienijimo „Medžioklė“ sandėliai, streiką paskelbė geležinkelio dispečerinė, paralyžiuota oro uosto veikla – skraidė tik sovietiniai kariniai lėktuvai. Pastatai užgrobiami Kaune, Alytuje. Naktį 37 ypatingojo milicijos būrio (OMON) nariai, pagrobę ginklus, perbėgo į sovietų pusę ir įsikūrė Policijos akademijos pastate Valakampiuose. Sausio 13 d. apie antrą valandą nakties kariškiai, panaudodami tankus, pradėjo Vilniaus televizijos bokšto šturmą. Tą naktį prie bokšto nužudyta 14 žmonių, sužeista per 700. Tuo pačiu metu desantininkai šturmavo radijo ir televizijos pastatus Vilniuje, S. Konarskio gatvėje.
Sausio 13-osios baudžiamojoje byloje parodymus davė keli buvę „raudonieji“ draugovininkai. Pagal planą jie turėjo atlikti „sukilusios liaudies“ vaidmenį. Devyniolikos stambiausių Vilniaus gamyklų kolektyvų vardu parengtą tekstą su reikalavimu Lietuvos valdžiai atsistatydinti draugovininkai turėjo įteikti Aukščiausiajai Tarybai bei šalies Vyriausybei. Šimto žmonių grupė bandė prasibrauti į Parlamentą, tačiau policijos ir žmonių atpažinta fiziškai buvo išstumta iš aikštės. Panašiai atsitiko ir prie Vyriausybės pastato. Peticijos liko neįteiktos.
Dėl daugybės susirinkusių žmonių Vilniaus televizijos bokšto ir televizijos pastato šturmas neplanuotai užtruko. Prie Aukščiausiosios Tarybos susirinko per 100 tūkstančių žmonių; jų skaičius augo. Kariškiai pulti Parlamento neišdrįso.
Sausį Lietuva atsilaikė, bet iki realios Nepriklausomybės buvo ilgas kelias – okupacinė kariuomenė buvo Lietuvoje, kariškiai toliau užiminėjo pastatus, OMON degino pasienio postus, trikdė besikuriančių nacionalinių struktūrų veiklą, sulaikydavo pareigūnus.
Esant tokioms aplinkybėms, pradėta įgyvendinti priimtą Policijos įstatymą – sausį vidaus reikalų milicijos skyriai pervadinti policijos komisariatais, vasarį Aukščiausioji Taryba pritarė dėl Policijos departamento generalinio komisaro – ministro pavaduotojo paskyrimo, kovo 5 d. prisiekė pirmieji policijos komisarai.
Gerbiami kolegos, dažnai apmaudu matyti primityvų netolimos praeities vertinimą. Formuojami naratyvai mažai ką bendro turi su tikrove. Suprantu, kad istorija gyviesiems nepriklauso.
Palinkėčiau ieškant tiesos nenuklysti į istorinio epo žanrą. O tokių požymių yra.
2025 m. lapkričio 14 d.
