Lietuvos Respublikos piliečiai ir minėjimo svečiai!
Kalendoriaus lape – pilka, kaip žiemos dangus data su įrašu: ”Laisvės gynėjų diena“. Tik atmintina, kaip dešimtys kitų…
Gal žinote reikšmingesnę, didvyrių krauju apšlakstytą datą Nepriklausomybės gynimo sagoje?
Sakote per daug valstybinių švenčių? Toliau apsimestinai švęskime gegužės 1 – sios laisvadienį, kapstydamiesi savo daržuose…
Pakelkime akis, gal pagaliau pakaks politinės valios paskelbti sausio 13 – ją valstybine švente – Lietuvos Pergalės diena!?
Seimo gynybos štabe atstovavau vidaus reikalų ministeriją.
Nepriimtina, kad kai kurie memuarų autoriai, siekia iškelti asmeninius nuopelnus aukščiau kitų. Kovota ne tik Vilniuje prie TV bokšto, televizijos pastato ar parlamento. Kovojo visa Lietuva ir ne vien sausio 13 – ją, todėl gerbtini visi. Pasidžiaukime bendru indėliu į Nepriklausomybės gynybą! Garbės pakaks visiems, juk nugalėtojas tik vienas – Lietuvos Tauta!
Sausio įvykius pasitikome reformuodamiesi iš tarybinės milicijos į Lietuvos policiją. Neturėjome privilegijos būti nauja „balto lapo“ institucija. Į Nepriklausomybę milicija atėjo paženklinta gūdaus sovietmečio stigmomis.
1990 metais laisvės siekiančios tautos pusėn stoję vidaus reikalų pareigūnai, kartu su KAD, SKAT, Šauliais, Savanoriais tapo atkurtos šalies vienu iš valstybingumo garantu.
Vėlesni įvykiai parodė, kaip apdairiai tuomet pasielgė valstybės vadovai, pasitikėję vidaus reikalų sistema. Tuomet ir radosi toks posakis – „pasitikėti nepasitikint“.
Atgimstanti Tėvynė neturėjo kitos, legaliai ginkluotos, profesionalios struktūros, kaip 9.000 – čiai milicijos pareigūnų, kurių 97% pasipuošė Vyčio kokardomis ir prisiekė tarnauti Lietuvai. Tik jie, ekonominės suirutės, galvą keliančio organizuoto nusikalstamumo, kitų grėsmių sąlygomis, galėjo valstybėje užtikrinti viešąją tvarką bei nusikalstamumo kontrolę.
Banguojant mitingų jūrai įstrigo atmintin patriotiškai nusiteikusių mitinguotojų požiūris į mūsų raginimus: nepasiduoti provokacijoms, neduoti dingsties smurto protrūkiams. Žmonės milicija pasitikėjo.
Sausio įvykių išvakarėse Maskvos emisarai grasinimais bandė priversti kolaboruoti vietos miliciją su okupantų kariškiais sprendžiant teisėtvarkos klausimus.
Jiems nepavyko.
Tauta ir mes, jos dalis – milicijos pareigūnai, pažadinti šalies atgimimo, tvirtai pasiryžome eiti taip lauktu laisvės keliu.
Santvarkos pasikeitimų metu, kiekvieno asmens gyvenime iškyla egzistenciniai apsisprendimo klausimai: kas aš, kokį kelią pasirenku, kokias vertybes išpažįstu?
Dabar paprasta, o tuomet, pareigūnui, didelę gyvenimo dalį pumpuoto sovietinėmis dogmomis, apsispręsti reikėjo valios. Nesėkmės atveju, mes ir šeimos nariai būtume represuoti kaip sulaužę priesaiką išdavikai.
Kaip svarbu jėgos struktūrų pareigūnams apsispręsti liekant su laisvės siekiančia tauta, akivaizdžiai matyti jau šių dienų įvykiuose Sakartvele.
Pasaulyje neramu. Imperinių kliedesių apsėstas agresorius žvangina ginklais.
Tačiau didžiulės pastangos išorinių pavojų atgrasymui, negali užgožti šalies vidaus, o ypač visuomenės saugumo problemų.
Kaip policijos bendruomenės veteranas priminsiu rūpimą aktualiją.
Deja, taip jau yra – visuomenei patiriant doro asmens ugdymo nesėkmes – atsigręžiame į policiją, tikėdamiesi, kad ji „gins, saugos, padės“. Tačiau efektyviai dirbti gali tik tinkamai parengtas, išsilavinęs, oriai apmokamas policijos pareigūnas.
Argi normalu, kad aukštą visuomenės pasitikėjimą pelniusi policija dirba nuolatinio nepritekliaus sąlygomis?
Profesijos pavojingumą nusako statistika. Tik įsiklausykite – per Nepriklausomybės laikotarpį, vykdydami pareigas žuvo net 36 policijos pareigūnai! Kokia dar institucija patyrė tokius praradimus taikos metu?
Tikimės, kad Seimas ir Vyriausybė imsis spręsti policijos pareigūnų atlyginimų, socialinių garantijų, policijos aukštosios mokymo įstaigos steigimo klausimus.
◇◇◇
Išaušo dar viena pergalės dienos šventė!
Būkime sąžiningi sau, anuomet demokratinio pasaulio šalių šeimoje dar vienas naujagimis – nepriklausoma Lietuva, deja nebuvo laukiamas vaikas…
Mums pralaimėjus, būtų, kaip įprasta, pareikštas dar vienas „didelis susirūpinimas“. Kaip tai pažįstama, ar ne?
Nepalūžome, sumaniai pasinaudojome mikroskopine galimybe, ištrūkti iš sutrikusio meškino nagų!
Istoriją rašo ne verksniai, ją rašo nugalėtojai.
Praeitų metų kovą paskelbtoje Pasaulio laimės ataskaitoje Lietuvos jaunimas pripažintas pačiu laimingiausiu pasaulyje!
Dar niekada mūsų Tėvynė nebuvo tokia saugi ir sėkminga!
Tad švęskime pergalę, didžiuokimės savo šalimi ir jos piliečiais!
Liutauras Vasiliauskas
Garbės atsargos vyriausiasis komisaras
2025.01.13