Nacionalinė gedulo ir vilties diena Lietuvoje minima kiekvienų metų birželio 14 dieną, prisimenant ir pagerbiant sovietinės okupacijos aukas bei tremtyje žuvusius Lietuvos gyventojus. Šią dieną taip pat atsigręžiama į viltį, simbolizuojančią tautos stiprybę, pasiryžimą išsaugoti laisvę ir tapatybę.
1941 m. sovietų komunistų partijos šulai Maskvoje priėmė slaptą nutarimą „Dėl socialiai svetimo elemento iškeldinimo iš Pabaltijo respublikų (sovietinis terminas naudotas vadinant okupuotas Baltijos valsybes), Vakarų Ukrainos, Vakarų Baltarusijos ir Moldavijos“. Vadovaujantis NKVD šulų L. Berijos, V. Merkulovo ir I. Serovo pasirašyta instrukcija, dalies Lietuvos gyventojų trėmimo operacija pradėta rengti 1941 pavasarį ir jau gegužės mėnesio pabaigoje – birželio mėnesio pradžioje buvo sudaryti tremiamųjų sąrašai.
1941metų birželio 14 dienos rytą prasidėjusį ir 4 paras trukusį trėmimą vykdė SSRS NKGB ir NKVD darbuotojai, milicininkai, jiems talkino vietiniai komjaunuoliai ir komunistai bei vadinamieji sovietiniai aktyvistai. Per 4 paras į Sovietų Sąjungos atokius šiaurės rajonus (Komijos, Altajaus, Krasnojarsko, Novosibirsko regionus bei Kazachstaną) buvo ištremta apie 17 600 Lietuvos žmonių. Apie 4 000 vyrų buvo atskirti nuo tremiamų šeimų ir be jokio teismo (sovietinis „teisingumas“), kaip kaliniai išvežti į lagerius. Tremtis palietė įvairių socialinių sluoksnių gyventojus, bet pirmiausia, okupantai suiminėjo buvusius nepriklausomos Lietuvos prezidentus, vyriausybių narius, kariškius, pareigūnus, valstybės tarnautojus, mokytojus, dvasininkus bei įvairių organizacijų (Lietuvos šaulių sąjungos, jaunalietuvių ir kt.) narius.
Tarp pirmųjų tremties ir lagerio baisumus patyrė ir tuometinis Sasnavos policijos nuovadų viršininkas Pijus Lelešius, kuris 1942 metais žuvo Krasnojarsko krašto Rešotų lageryje, o jo žmona Domicelė, kartu su pusantrų metų sūneliu Bronislovu Algimantu buvo ištremti į Altajaus krašto Troicko rajono Južakovo miško
ruošos punktą.
Okupacinė sovietų valdžia, Lietuvos policijos pareigūnus laikė vienais pavojingiausių „buržuazinio rėžimo“ ramsčių, todėl jie ir jų šeimos nariai buvo įtraukiami į deportacijos sąrašus ir nemažai jų, 1941 m. birželio 14-18 dienomis buvo ištremti ar įkalinti, kur buvo priversti gyventi nežmoniškomis sąlygomis, daugelis jų ten ir žuvo. Nemažai policijos pareigūnų buvo suimti ir uždaryti okupuotos Lietuvos kalėjimuose, juos išvadavo tik prasidėję karo veiksmai tarp Vokietijos ir SSSR. Prasidėjus karui, nuo besitraukiančios sovietinės kariuomenės rankos krito buvę Lietuvos policijos pareigūnai Jonas Antanavičius, Petras Beržanskas, Mykolas Repšys, Albinas Sargūnas, Antanas Strauka, Adomas Švogždys, Blažiejus Vaičkus ir kiti.
Šiaulių policijos valdininkas Juozas Bernotas 1942 metų rudenį buvo nužudytas tame pačiame Krasnojarsko krašto Rešotų lageryje, o jo žmona Jadvyga ištremta į Altajaus krašto Jaminskojės kaimą.
Represijos tęsėsi ir antrosios sovietų okupacijos metu. Pokario laikotarpiu sovietinė valdžia sprendė du esminius klausimus: tai kova su ginkluotu pasipriešinimu, kuris trukdė vykdyti sovietizaciją ir įtvirtinti savo valdžią bei susidoroti su ūkininkais. Pokario deportacijų metu labiausiai nukentėjo ūkininkai, kurie buvo laikomi pagrindiniais ginkluoto pasipriešinimo rėmėjais. 1945–1946 m. buvo tremiamos partizanų šeimos. 1948 m. gegužės mėn. 22–23 d. trėmimo operacijos „Vesna“ metu buvo ištremti 40 002 žmonės, o 1949 m. kovo mėn. 25–28 d. trėmimo operacijos „Priboj“ metu ištremtas 28 981 žmogus. Šių trėmimų pretekstas buvo kova su pasipriešinimo judėjimu ir jo rėmėjais. 1951 m. spalio 2–3 d. vyko didysis trėmimas „Osen“, kurio metu buvo ištremta apie 16 000 žmonių ir kuris buvo nukreiptas prieš valstiečius, dar atsilaikiusius prieš kolektyvizaciją.
1941–1952 m. iš 132 000 išvežtųjų amžinai tremčiai, 28 000 žmonių mirė nuo ligų, bado ir nepakeliamo darbo. Dar apie 50 tūkst. ilgai negalėjo grįžti arba visiškai negrįžo į Lietuvą.
Deja, labai panašus tragiškas scenarijus, kartojasi ir šiuo metu – Rusijos armija, karo ugnyje išgyvenusius ukrainiečius tremia į Rusijos teritorijoje įkurtas stovyklas, kur laužo žmonių valią, tardo ir kankina. Ukrainos paskelbtais duomenimis, rusai ištrėmė jau virš milijono žmonių, iš kurių – 200 000 vaikų.
Lietuvos policijos muziejaus informacija
