Keičiasi kartos, daugelis pareigūnų betarpiškai dalyvavusių reikšminguose mūsų šaliai 1991 – ųjų įvykiuose jau atsargoje, kai kas deja jau iškeliavo į amžinybę, senai nebeliko kadaise populiaraus savaitraščio „Sargyba“, – jį pakeitė internetinės komunikacijos šaltiniai, bet atmintis išliko ir bus gyva tol, kol ją puoselėsime, prisiminsime ir liudysime.
Įžūlūs ir brutalūs veiksmai palaužti nepriklausomybę atkūrusios mūsų tautos valią ypač suaktyvėjo 1991 m. sausį, kada buvo organizuojami priešiškai Lietuvos nepriklausomybei nusiteikusių asmenų mitingai, ypač padažnėjo sovietinės kariuomenės išpuolių, o sausio 8 d. buvo inicijuotas bandymas užimti Aukščiausiosios Tarybos rūmus. Tą kartą agresyvi į parlamentą besiveržusi minia buvo sustabdyta, bet tamsiosios jėgos rankų nuleisti neketino, išpuolių grėsmė buvo didžiulė.
Situacijai vis labiau kaistant, 1991 m. sausio 8 d. Aukščiausios Tarybos vadovybė paskelbė kreipimąsi į Lietuvos žmones kviesdama ginti parlamentą. Tie įvykiai nepaliko abejingų Lietuvos žmonių, daugiatūkstantinė minia iš visos šalies suplūdo prie Aukščiausiosios Tarybos. Vidaus reikalų ministerijos vadovybė priėmė sprendimą komandiruoti į sostinę pareigūnus iš kitų šalies miestų ir rajonų. Jiems buvo keliamas uždavinys sostinėje užtikrinti viešąją tvarką ir maksimaliai apsaugoti žmones nuo galimo sovietų kariuomenės jėgos panaudojimo, o „karščiausiuose“ Vilniaus taškuose buvo sudaryti VRM štabai.
Sunkus išbandymas teko 1991m. sausio 13-osios naktį Vilniuje dirbusiems pareigūnams – jie pirmieji atrėmė smūgį prie Televizijos bokšto ir Lietuvos radijo ir televizijos komiteto pastato Konarskio gatvėje: stovėjo susikibę rankomis tarp susirinkusių Lietuvos žmonių ir sovietinių kariškių, remiamų sunkiosios šarvuotos technikos.
Lietuvos milicijos pareigūnai prie sovietų užgrobto Radijo ir Televizijos komiteto pastato S. Konarskio gatvėje, 1991 m. sausio 13 d. (ELTA nuotrauka)
Televizijos bokštas bei Lietuvos radijo ir televizijos komiteto pastatas Konarskio gatvėje buvo užimti, tačiau pulti prie Aukščiausiosios Tarybos susirinkusios didžiulės žmonių minios sovietų kariškai nesiryžo, taip buvo apsaugotas šalies parlamentas.
Savaitraščiui „Liaudies sargyboje“ (1991 m. Nr. 3, sausio 14-20 „Ryšys kurio neužblokuosi“) VRM štabui prie Aukščiausiosios Tarybos vadovavęs tuometinės VRM Profilaktikos valdybos viršininkas Liutauras Vasiliauskas (atkūrus policiją – Respublikinės policijos vyriausiasis komisaras) pasakojo: „Mes visiškai valdėme situaciją, laiku reagavome į viską, kas mūsų kompetencijoje. Man asmeniškai dar nebuvo tekę taip lengvai, darniai dirbti su žmonėmis. Tai buvo toks pareigos supratimas, tarpusavio ryšys, kurio niekaip neužblokuosi. O juk žmonės suvažiavo iš visos šalies, visų miestų ir rajonų. Kai reikėjo atlikti kokį taktinį manevrą, garsiakalbiu nesinaudojome, žmonės suprasdavo iš pusės žodžio, tuoj pat atsiliepdavo į visus prašymus, Buvome gerokai sušalę, tad žmonės nuolat siūlė ir maisto, ir karštos arbatos, kavos. Lietuvą užgriuvo didžiulė bėda, būtent todėl gimė tas tarpusavio ryšys, nes žmonės suprato, kodėl mes ten, matė kokie mūsų tikslai. Antra vertus, galvojama, kad masinės informacijos priemonės turi kelti policijos autoritetą. Nieko panašaus – tik reali, konkreti veikla. Per šias dienas, manau, su kaupu atgavome tai, ką buvome praradę ankščiau, ir būtinai reikia išsaugoti tą pasitikėjimą. Jis turi likti ir tada, kai grįšime prie savo pagrindinės funkcijos – kovos su nusikalstamumu“….
Iškalbingas tuometinio VRM Apsaugos valdybos skyriaus viršininko Broniaus Sabalionio pasakojimas savaitraščiui „Liaudies sargyboje“ (1991 m. Nr. 6, vasario 4-10 „Neužgesinsit laisvės vilties“): „…Atvykome prie televizijos bokšto, kai ten jau griaudėjo pabūklai, tratėjo automatai. Bandėme, ir mums tai pagaliau pavyko, gyva grandine atskirti minią nuo desantininkų. Kitaip aukų būtų šimtai – iki dantų ginkluoti kareivos buvo įdūkę lyg kraują užuodę žvėrys. Kai viskas kiek aprimo, kreipiausi į šturmavusius bokštą, kad išleistų iš jo bent sužeistuosius. Man atšovė, jog tokių ten nėra. O netrukus vilkte išvilko moteriškę, kuri tik pratarė: „Ten mano sūnus…“. Kai pro ausis švilpė kulkos, nebuvo kada galvoti apie save, savo šeimas, bijoti. Bet kai atvykus prie AT rūmų išgirdome riedant sunkiąją techniką, mačiau, kaip bąla mano vaikinų veidai. Kas tąnakt buvo prie bokšto – tas supras. Niekas nenori mirti, bet nė vienas nepabūgo, nepaspruko, visi iki galo, dorai atliko savo pareigą“….
Per tragiškos nakties įvykius labiausiai nukentėjo milicijos pareigūnai saugoję Televizijos bokštą bei Lietuvos radijo ir televizijos komiteto pastatą. Tai tuometinio Atskirojo svarbiausių valstybinių įstaigų ir Respublikos vadovybės apsaugos dalinio prie VRM pareigūnai Ivanas Grincevičius, VidmantasVinevičius, Aidas Dapkus, Piotras Gnezdovas, Edmundas Romašinas, Michailas Zubenka, Pranas Jazgevičius, Aidas Skamarakas, Vladislovas Kozlovskis, Klaipėdos miesto vidaus reikalų valdybos pareigūnas Sigitas Pilkauskas, Šilalės raj. vidaus reikalų skyriaus viršininko pavaduotojas Antanas Stonkus. Sunkiausiai sužaloti buvo S. Pilkauskas (peršauta koja ir sutrupintas kaulas), I. Grincevičius ir P. Gnezdovas (stipriai sumušti, sulaužyti šonkauliai), A. Stonkus (automatu sužalotas veidas). Sovietų tankai suniokojo du tarnybinius milicijos automobilius.
Lietuvos Respublikos milicijos (reformuojamos į policiją) pareigūnai pasiaukojamu darbu įrodė apsisprendimą ir ryžtą tarnauti nepriklausomai Lietuvai.
