Šiandien viešojoje erdvėje nuolat verda diskusijos apie būtinybę kelti algas ir pritraukti į sistemą naujų žmonių, tačiau realūs pokyčiai vis tiek skinasi kelią labai sunkiai ir lėtai. Iš trijų dešimčių metų perspektyvos žvelgiant atgal, tenka pripažinti, kad su panašia situacija teisėsauga susidūrė ir pačioje Nepriklausomybės pradžioje. Tuometinių pareigūnų kasdienybė – nedideli atlyginimai, prastos tarnybos sąlygos ir lydintis nuolatinis nepriteklius – prieš keletą metų atkūrusi nepriklausomybę valstybė dar tik stojosi ant kojų.
1993–1994 metai tapo kritiniu lūžio tašku, kai dėl katastrofiškos materialinės padėties tarnybą paliko daug patyrusių profesionalų, o valdžios atsakas dažnai priminė labiau politinį teatrą nei realią pagalbą.
Dar 1991 m. balandžio 12 d. priimtas ambicingas Vyriausybės nutarimas Nr. 127 turėjo tapti tvirtu garantu, padedančiu policininkams statytis namus ar įsigyti kooperatinius butus.
Deja, realybėje šis teisės aktas virto „negyvu“ – tokią pagalbą gavo vos vienetai. Matydama, kad situacija tampa vis sudėtingesnė, VRM vadovybė 1994 m. gegužės 12 d. įsakymu Nr. 387 nustatė paramos lubas, tiesiogiai susietas su tarnybos stažu: turintiems 15 ir daugiau metų stažą žadėta dengti iki pusės būsto kainos (neviršijant 5 000 litų), o tarnaujantiems nuo 5 iki 10 metų – vos iki 10 procentų vertės (neviršijant 1 500 litų). Netrukus, tų pačių metų liepos 13 d., sekė dar vienas ministro įsakymas Nr. 532, įpareigojantis policijos vadovus kompensuoti iki 50 procentų banko paskolų iš VRM asignavimų. Tačiau šios finansinės injekcijos atsimušdavo į tuščią iždą – sprendimus priimti buvo leista savarankiškai „neviršijant biudžeto“, kurio tiesiog nebuvo.
Norint suprasti to meto pareigūnų finansinę padėtį, jų atlyginimus, reikia įvertinti bendrą šalies ekonominį kontekstą. 1994 m. rudenį, oficiali minimali mėnesinė alga (MMA) Lietuvoje tebuvo vos 65 litai, o minimalus gyvenimo lygis (MGL) vertintas 55 litais. Šiame fone bendras VRM pareigūnų atlyginimų vidurkis, siekęs 573 litus (bruto), atrodė įspūdingai – jis minimalią algą viršijo beveik devynis kartus. Vis dėlto ši statistika buvo apgaulinga. Pirmuosius tarnybos metus skaičiuojantis jaunas pareigūnas į rankas gaudavo vos 255 litus. Siaučiant milžiniškai infliacijai, tokie pinigai greitai nuvertėdavo, o pareigūnai
kasdien dirbo praktiškai neskaičiuodami valandų, vis bandydami suvaldyti įsigalėjusį nusikalstamumą (viršvalandinio darbo apmokėjimas būtų prilygęs stebuklui).
Tikrąjį situacijos absurdą atskleidė 1994 m. spalio mėnesio įvykiai. Nors LR Vyriausybė visiems biudžetininkams atlyginimus pakėlė 15 procentų, VRM darbo užmokesčio fondas buvo padidintas vos 5 procentais. Tai reiškė, kad realų algų prieaugį pajuto tik tie, kurie su visomis priemokomis uždirbdavo mažiau nei 520 litų. Praktiškai tai palietė tik ką tik tarnybą pradėjusius jauniausius policininkus bei laisvai samdomus darbuotojus, kurių algos „ant popieriaus“ nepasiekdavo nei 400 litų. Atskaičius mokesčius, ši suma susitraukdavo iki graudžių skaičių. Tuo tarpu vidurinės grandies pareigūnai ir didžiulę atsakomybę nešantys vadovai nesulaukė visiškai nieko. Negana to, kainos šalyje augo ne dienomis, o valandomis – vien nuo 1994 m. gegužės iki spalio mėnesio infliacija šalyje šovė į viršų net 12,1 procento, akimirksniu sudegindama bet kokius minimalius algų kėlimo likučius.
Ne ką geriau atrodė ir kitos socialinės garantijos. Į komandiruotes siunčiamiems pareigūnams buvo nustatyti šiandien sunkiai suvokiami dydžiai – vos 5,5 lito dienpinigių ir 2,75 lito nakvynpinigių. Kiek geresnės, tačiau vis tiek griežtai ribotos pagalbos sulaukė pensininkai bei nukentėjusieji tarnyboje. Nuo 10 iki 15 procentų buvo padidintos aukštesniųjų policijos mokyklų stipendijos bei žalų atlyginimas už pakenktą sveikatai ar žūtį tarnyboje. Nedirbantiems pensininkams, gaunantiems mažiau kaip 200 litų, pensija buvo padidinta 10 procentų, tačiau valstybė iškart apsidraudė įvesdama griežtas „lubas“ –
galutinė išmoka jokiu būdu negalėjo viršyti tų pačių 200 litų. VRM centriniame aparate dirbantiems vadovams ir specialistams algos tebuvo pakeltos simboliniais 5 procentais.

Suvokdama, kad be patyrusių profesionalų branduolio vidaus reikalų sistema rizikuoja visiškai nugrimzti į chaosą, Vyriausybė 1994 m. pačioje pabaigoje galiausiai žengė strateginį žingsnį. Gruodžio 12 d. priimtas nutarimas Nr. 1247 įvedė sistemingą motyvacinę priedų už stažą tvarką, įsigaliojusią nuo 1995 m. sausio 1 dienos. Tai buvo realus bandymas finansiškai įvertinti ištikimybę tarnybai ir bent kiek pristabdyti masinį kadrų nutekėjimą. Už 1–3 metų stažą buvo numatytas 5 procentų priedas, už 5–10 metų – 20 procentų, o ištarnavus 15–20 metų – 30 procentų priedas prie pareiginio atlyginimo.
Labiausiai patyrusiems veteranams, atidavusiems tarnybai daugiau nei du dešimtmečius, už kiekvienus papildomus metus buvo pridedama dar po 7 procentus, tiesa, su sąlyga, kad bendra priedų suma neviršys 100 procentų atlyginimo.
Apibendrinant šį istorinį etapą, tampa akivaizdu, kad šiandieninės policijos problemos nėra naujos – tai dešimtmečiais besitęsiantis klausimas. Nuo utopinių, praktiškai neveikiančių būsto paramos programų ir infliacijos fone juokingai atrodžiusių kosmetinių algų „padidinimų“ valdžia pamažu buvo priversta pereiti prie realesnių finansinio skatinimo įrankių. Tai buvo gaisro gesinimo taktika, o praeities pamokos puikiai įrodo, kad pareigūno socialinis saugumas ir motyvacija yra ne momentinė politinė prabanga, bet esminė bet kurios stiprios ir suverenios valstybės egzistavimo sąlyga. Tai pamoka, kurią vis dar mokomės iki šiol.

Parengė LPVA valdybos narys Skirmantas Andriušis