Šis klausimas sulaukė aktyvių diskusijų dar tarpukario Lietuvoje. Aukštesniosios policijos mokyklos klausytojai nuolat kėlė problemą, kad rikiuotės pratyboms skiriama per daug brangaus mokymo laiko. Rikiuotės priešininkai argumentavo, kad mokykloje mokosi pakankamai inteligentiški asmenys, kuriems kariškas muštras  nereikalingas. Be to, visi būsimi pareigūnai jau buvo išėję pradinį rikiuotės parengimą Lietuvos kariuomenėje, kadangi į policiją tuomet priimdavo tik atlikusius privalomąją karo tarnybą.
Tačiau policijos ir mokyklos vadovybė laikėsi kategoriškos nuostatos – rikiuotės pamokos yra būtinos. Vadovų teigimu, rikiuotė buvo skirta ne tik fiziniam pasirengimui, bet ir nuolatinei drausmei palaikyti. Pasak vadovų, policija savo tarnybine paskirtimi bei vidaus tvarka visada buvo artimesnė karinei organizacijai nei civilinei įstaigai. Žvelgiant į tarpukario Lietuvos fotografijas, akivaizdu, kad tuometiniai pareigūnai visada atrodė pasitempę ir orūs.
Žiūrint iš šiandienos pozicijų, moderni visuomenė iš policininko tikisi ne kariško griežtumo, o lankstumo, empatijos ir greitos reakcijos. Per didelis dėmesys paradinei disciplinai gali sukurti tam tikrą barjerą tarp policijos ir piliečių, paversdamas pareigūną labiau „jėgos struktūros įrankiu“, o ne padedančiu partneriu.
Galbūt teisingiausias atsakymas slypi balanse. Rikiuotė neturėtų tapti tuščiu muštru, tačiau ji privalo išlikti kaip pamatinis įrankis, formuojantis pareigūno laikyseną, vidinę discipliną ir pagarbą uniformai. Galiausiai, visuomenės pasitikėjimą laimi tas pareigūnas, kuris sugeba derinti statutinę drausmę su žmogišku profesionalumu.

Lietuvos policijos muziejaus informacija